Tess Gerritsen "Pražuvėlė"/"Girl Missing"



Toks vakaras šiandien, kai po sočios skanios vakarienės dar suvalgai cielą sūrio gabalą ir viską užsigeri keliomis dosniomis taurėmis vyno. Nuotraukoje kavos puodelis, bet negi vidurdienį vyną pliumpinsi?.. Tai va, kiek anksčiau dar buvome pasimaudyti pirtyse ir baseine, tai akivaizdu, kad dabar nuotaika rami rami, norisi susikelti kojas ant sofos ir nieko rimto neveikti. Pats tas šį tą parašinėti, juolab, kad šiandien pabaigiau dar vieną knygą.

Esu Tess Gerritsen gerbėja. Su ja "susipažinau" ir pirmąją knygą perskaičiau dar dirbdama "Pegase". Ir tai buvo tikras atradimas! Romanai lengvi, pramoginiai, bet toookie įtraukiantys!

Sophia Amoruso "#GIRLBOSS"

Net nežinau...

Įprastai apie perskaitytas knygas pasakyti turiu daug ką. Pirmosios mano knygų apžvalgos tinklaraštyje gavosi gal kiek ilgokos, ir iki galutinių variantų tekstai buvo trumpinti bent po kelias pastraipas... Atrodo, perskaitai knygą ir tieeeek ten visko! О kadangi skaitydama mėgstu pasižymėti vieną kitą kilusią mintį, tai viską sutalpinti į sąlyginai trumpą apžvalgą tampa iššūkiu :) Bet šį kartą daug rašyti rankos nelabai kyla. 

Skaičiau Sophios Amoruso "#GIRLBOSS". Nuo išleidimo 2014 metais ši knyga buvo visiškas hitas anglakalbėse šalyse. Goodreads ją pripažino kaip geriausią 2014 metų Business kategorijos knygą. Pusė mano skaitomų tinklaraščių barstė susižavėjimo šūksnius. Ir, aišku, aš užkibau ant kabliuko...

Andy Weir "Marsietis"/"The Martian"

Nuotraukoje pozuoja mano stiklinis žemės rutulys, kuris čia kaip ir turėtų būti į kosmoso temą :)))

Nieko sau, pabaigusi skaityti "Marsietį" pasakiau sau. Kas galėjo pagalvoti, kad mano gyvenime atsiras tiek daug kosmoso? Paskutiniu metu vis žiūriu su juo susijusius filmus, o kai kuriuos netgi savo noru! O paskui save prigaunu intensyviai apie kurį nors galvojant, bandant prisiminti detales ir netgi norint pažiūrėti dar kartą. O kino teatruose pasirodžius "Marsiečiui" pasakiau sau, kad šitą ne tik pasižiūrėsiu, bet ir perskaitysiu. Pirmas buvo filmas, kuris man beprotiškai patiko!!!, o knygos ėmiausi šiek tiek vėliau, t. y. prieš kokią savaitę. Po kino įspūdžiai jau buvo gerokai susigulėję, tad juos pats laikas buvo atgaivinti.

Kaip pradėti skaityti daugiau?

Jeigu jums kyla klausimas, kam apskritai REIKIA daugiau skaityti, tai neprasidėkite su šiuo tekstu. Aš visai nenoriu pradėti vardinti skaitymo privalumų ir teikiamų naudų. Gautųsi kažkas panašaus į tai, kaip mama man pasakoja, kaip reikia sveikai maitintis. Aš tada giliai širdy lyg ir žinau, kad ji teisi, bet vos apie tai užsiminus aš bandau taktiškai (kartais ir nelabai) nukreipti temą kita linkme... :)

Tai jei jau toliau kalbamės, vadinasi, sutinkame, kad skaityti reikia. Tik kartais taip tos rankos prie knygos nesitiesia... Labiau tiesiasi prie teliko pultelio ar iPhono, kur galėtum valandą laiko tuščiai spoksoti į draugų statusų atnaujinimus. Vis stebiuosi, kaip dažnai girdžiu iš aplinkinių, kad labai norėtųsi skaityti daugiau, bet tai tingisi, tai laiko trūksta.
Aš ne koks motyvatorius, tik pasidalinsiu tuo, kaip pati išsprendžiau šitą problemą ir kokie metodai veikia man, kad noras skaityti niekur toli nedingtų.

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"

Labai dažnai knygas asocijuoju su metų laikais. Kai kurias padedu į vasaros atostogų lentyną, kitos skirtos žiemos miegui, Haris Poteris - Kalėdoms, na, čia galima būtų vardyti ir skirstyti ilgai.
Vakar pabaigiau skaityti "Merginą su perlo auskaru". Šios knygos negaliu įklijuoti į vieną sezoną. Iš vienos pusės - tai tobulas pasirinkimas tamsiems, lėtiems mėnesiams, kai visai nebūtinas įtemptas veiksmas, dideli dramatiški siužeto šuoliai ir panašūs dalykai. Susirandi kokį šiltą kampą, aišku, išsiverdi litrinį puodą karšto gėrimo ir įsijungi į tokią pat lėtą, ramią, palengva srūvančią romano istoriją. Man pačiai keista, kad nejaučiau nuobodulio. Gal dėl to, kad mano ir knygos nuotaikos kone identiškos.
Kita vertus, man "Mergina su perlo auskaru" primena ankstyvą, bet jau nebesnieguotą pavasarį. Pirmiausia dėl to, kad vis dar turiu prisiminimą, kaip prieš kokią dešimtį metų gal balandžio pradžioje su (tikriausiai) lietuvių kalbos mokytoja ir klasiokais važiavome į Lietuvos kino teatrą žiūrėti romano ekranizacijos. Nebežinau, kokia proga, bet kaip šiandien pamenu kaip buvau apsirengusi, kokia nesimpatiška tada man atrodė Scarlett Johansson :) ir koks buvo skaidrus, bet šaltas rytas. Tokia tikra tikra pavasario pradžia. Bet ne tik tuo sieju romaną su pavasariu. Nepaisant ramybės ir lėtos tėkmės, jame daug pavasario simbolių ir gyvybės apraiškų. Spalvos, maišomos mansardoje, skirtos paveikslams tapyti, šviesa pro studijos langus, namų švarinimas, skalbiniai, balinami saulės šviesoje... Daug šilumos, bet dar tokios trapios.

Jojo Moyes "Po tavęs"/"After you"

Pradedu grįžti į vėžes.
Turbūt ne aš viena metus pradedu taip keistai pavargusi - švenčių maratonas buvo malonus, šiltas, banaliai gražus pačia geriausia prasme. Matėmės su žmonėmis, klausėmės daug gražios muzikos, išgerta nemažai vyno taurių, na, ir šampano, jei jau tiesą pasakius... Niekaip nepasiskųsi! Bet vis tiek grįžimas į savo mažą tuščią kabinetuką, kur burzgia šildytuvas ir nuo 7:00 ryto groja M-1 plius, yra kažkuo raminantis. Atrodo, nebereikia niekur skubėti. Galiu kibti į savo popierius, o kol lauke sninga, mieguistai žiūrėti per langą, siurbčioti juodų serbentų arbatą ir bijoti ketvirtos valandos popiet, kai reikės išlįsti į šaltį.
Žmonės skundžiasi, kad pasibaigus šventėms prasideda tas ilgasis laikas, kai atrodo, jog vasara niekada neateis. O man tai patinka. Nėra daugiau laiko metuose, kai gali nusiraminti taip, kaip sausį.
Tik pasibaigus šventėms vėl ėmiau į rankas savo skaityklę. Kaip niekad dabar turiu laiko ir apetito knygoms. Čia gal ta ramybės nuotaika prisideda?