Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų"/"Between Shades of Gray"

Šiomis dienomis gyvenimas kažkoks apgriuvęs. Tik pradėjau sveikti ir grįžau į darbą, vėl užpuolė ligos. O ir emociškai truputį pabirau. Kažkaip į galvą per daug neigiamų emocijų pradėjo lįsti, savivertė smuktelėjo, nes sunku pripažinti, kad nemoku, nesugebu visko. Žinau, kad nėra tokių žmonių, kurie būtų visiškai gabūs viskam. Bet vistiek turiu prisipažinti, kad sunku suvokti, jog kažkas man gali visai nesisekti. Tai va taip ir rituosi per tą mažą emocinę duobę. O ir ta šiluma ir šviesa man visiškai nepadeda, nes po operacijos turiu nuo jos slėptis...

Užtai prieš kurį laiką perskaičiau knygą, kuri visas mano problemas ir susikrimtimus perkėlė į kitą perspektyvą. Kalbu apie Rūtos Šepetys "Tarp pilkų debesų". Keista, kad prie šio romano priėjau tik dabar. Net nežinau, prieš kiek laiko jis išleistas... Bet tikrai pamenu, kad dar tada, kai trečiame kurse dirbau knygyne, knyga jau buvo garbinama ir visų perskaityta. O aš - kaip visada. Prie visuotinai pripažintų dalykų prieinu labai jau negreit. Bet labai džiaugiuosi, kad tai padariau.

Man "Tarp pilkų debesų" toks keistas reikalas. Knyga apie Lietuvos istoriją, tačiau versta iš anglų kalbos, parašyta amerikietės, bet su lietuviškomis šaknimis. Lyg norisi sakyti, kad jei lietuvių kilmės autorė ir apie Lietuvą, tai lyg ir lietuviška knyga. Bet kad ne. Kažkokia painiava. :)

Kleckuota skaityklė su angliška knygos versija

Tahir Shah "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje"

Jau pradedame mąstyti apie povestuvinę kelionę. Renkamės kryptį, svarstome, kuris tolimas kraštas mus traukia labiausiai. Kai apie tai galvoju, nori nenori mintys vis grįžta į šalį, kurią prisimenant sieloje atsiranda kutuliukai. Maroke keliavome pernai ir dar neišvažiavę namo prisižadėjom, kad tikrai tikrai grįšim atgal ir aš užtikrinta, kad čia tikrai ne tušti pažadėliai. Aš iš tų žmonių, kuriems visur įdomu, gražu ir visur antrą kartą važiuočiau mielai, bet vistik Marokas man buvo šis tas nepaprasto. Maroke, vidury dykumos, Andriui pažadėjau su juo praleisti visą likusį gyvenimą, jau vien dėl to ta kelionė išliks ypatinga. Bet ir pati šalis man visiškai nurovė stogą, nes tai buvo tai, ko niekur kitur nesu mačiusi. Kultūra, žmonės, gamta, viskas alsuoja tokia laukine romantika, kad negali tuo nesižavėti.

Pernai, kai bukinomės kelionę į Maroką, nusprendžiau, kad prieš išvažiuojant reikėtų ką nors pasiskaityti apie šalį. Radau Tahir Shah "Kalifo rūmai: metai Kasablankoje". Perskaičiau tą knygą ir kiek nuliūdau - daug dalykų man pasirodė nerealistiški, nelabai suprantami, tad tiesiog nurašiau knygą kaip lengvą atostogų pasakojimą, kuris pasimiršta ir apskritai nėra labai aktualus. Tik jau keliaujant šalies viduje, pakeliui į dykumą paklausiau mūsų bendrakeleivio-gido-vairuotojo Ali, ar tikrai, kaip rašoma Tahir Shah knygoje, marokiečiai tiki džinais. Tada, bevalgydamas marokietišką mėsos pyragą-"picą", Ali labai rimtu veidu pasakojo apie tai, kaip džinus galima sutikti dykumoje, ir kad džinai išties egzistuoja.

Štai tada Ali, pjaustydamas "picą" dykumos pakraštyje, mums pasakojo apie džinus.

Mary Healy "Vyrai ir moterys iš Edeno"

Paskutiniu metu aš neskaitau. Per tris savaites sugebėjau vos vos sudoroti vieną mažą ploną knygiūkštę. Jaučiuosi dėl to nekaip - lyg kaltė kankina, lyg nepasotinta esu kažkuo. Bet taip jau nutiko, kad laikas paskutiniu metu tirpsta, nes reikalų ir dalykų dabar turiu vos spėk suktis, o ir, tiesą sakant, atsirinkti kažką skaitymui paskutiniu metu man tapo kažkaip nelengva. Pradėjau ir atidėjau bent dvi knygas, o ir toji, apie kurią kalbėsiu dabar, nebuvo tai, link ko automatiškai tiestųsi rankos... Būčiau ir jos skaitymą lygiai taip pat nutraukus, bet sustabdė tai, kad toks skaitinys nebūtinai yra labai entertaining, tačiau tema ir turinys yra ir svarbūs, ir aktualūs, tad šiaip ne taip išvargau :).

Bent kiek daugiau mane pažįstantys žmonės žino, kad esu religinga ir mano asmenybė, pasaulėvoka ir patirtys buvo nemenkai formuojamos Bažnyčios. Esu praktikuojanti ir iš tų, kurie stengiasi tikėjimą ne tik išreikšti per Mišias sekmadieniais, bet ir pagilinti kursais, paskaitomis, literatūra, tačiau pastaruosius porą metų mano religinių knygų lentyna buvo primiršta. Jaučiu, kad reikia šviežumo, naujo matymo, gal todėl ir nusprendžiau vėl paskaityti kažką, kas truputį pakurstytų protą ir širdį :).