Rokas Flick "Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius"

Kas mane bent kiek geriau pažįsta, žino mano nepamainomą meilę Baltijos jūrai. Mane ji traukia labai labai stipriai, ir metai būtų gerokai liūdni, jei bent kartą ar du nenuvykčiau pakvėpuot tuo visai kitu oru. Ir ne dėl jodo sudėtyje, ir net ne dėl saulės ir vėjo kvapo, o dėl kažkokio laisvės ir didelio džiaugsmo pojūčio.

Knygų klubui eilinį kartą paskelbus kažkokią per-daug-gerą-kad-nepasinaudotum akciją netyčia radau Roko Flick „Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius“, ji iškart keliavo į mano pirkinių krepšelį. Nesvarbu, kad knygos įvertinimas nespindėjo aukščiausiu balu, galvojau – ką jūs suprantat. Mano galvoje pavadinimas, krašto istorija, kuršiai, jūra – visa tai nuskambėjo labai labai romantiškai ir paslaptingai. Deja, bet pradėjus skaityti teko nuliūsti. Tuojau jums papasakosiu, kodėl. Nors prieš tai pasikalbėkime apie romano autorių ir siužetą.


Ruta Sepetys "Druska jūrai"

Prieš keletą dienų Facebook'as išmetė pranešimą, kad metai atgal pasidalinau savo tinklaraščio įrašu apie Ruta Sepetys knygą "Tarp pilkų debesų". O mano galvoje esančioje knygų eilėje į blogą kaip tik laukia "Druska jūrai", antroji knyga, kurią paėmiau į rankas iš šios autorės kūrybos. Šiandien atsiverčiau įrašą apie "Tarp pilkų debesų", kad trumpai prisiminčiau, ką tada mąsčiau, ir nemaloniai nustebau - kaip tik tada kalbėjau apie tai, kaip esu mažoje emocinėje duobėje, kaip man sunku pripažinti, kad kažko nemoku, kad ne viskas einasi sklandžiai, kaip buvau kažkada pratusi. Tai žinot, gyvenimas, pasirodo, tikrai ratais vaikšto - šiandien vėl rašau apie autorės knygą ir vėl jaučiuosi taip pat, prislėgta, nes pasitikėjimas savimi išgyvena nedidukę krizę. Užtai sugrįžusi į tą down momentą galiu prisiminti, kad ratas tuoj apsisuks ir po truputį grįšiu į gerą savijautą.

Grįžkime prie knygos.


J. K. Rowling "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti"

Mano draugai apie mane žino, kad turiu tokią nelabai protingą savybę - jei man kažkas patinka, negaliu sustot, turiu tai kartoti tūkstančius kartų. Pavyzdžiui, kadangi mano mėgstamiausias patiekalas yra sumuštiniai, norėčiau juos valgyt kasdien tris kartus per dieną (gaila, negaliu, nes būčiau labai labai didelė ir labai labai nesveika). Dabar man labai patinka viena popsinė daina, kurią groja per radiją, tai beveik jos vienos ir tesiklausau visą dieną. Patikusius serialus esu peržiūrėjus ne po vieną kartą. Apie filmus aš jau net nekalbu... 

Kai žiemą kine pasirodė "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti", su bičiuliais nusipirkom bilietus į premjerą ir iškart išėjusi iš kino salės pasakiau, kad tikrai eisiu į filmą dar kartą. Žinoma, taip ir atsitiko. O netrukus po to vyko Vilniaus knygų mugė. Tai jau žinote, kokią knygą pirkau - aišku, kad "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" originalų filmo scenarijų. 

Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"/"When Breath Becomes Air"

Jau baigdama mokyklą pavydėjau tiems, kurie tiksliai žinojo, ko nori iš gyvenimo - ką veikti, kuo būti. Klausimas, kur save matau po 5 metų, man visuomet buvo (ir yra) neatsakomas. Pergyvenu dėl to, rodos, jau turėčiau turėti planą ar viziją, bet, nors ir visuomet laikiau save gan protinga, veikiausiai mažokai save pažįstu, todėl esu toks besiblaškantis paukštelis. Nieko nepadarysi, lieka išnaudoti gyvenimo atsiunčiamas galimybes, vis dar bandyti suvokti save ir tikėtis, kad kažkas iš to išeis :). Tačiau su susižavėjimu žiūriu į žmones, kurie turi savo pašaukimą, ir ypatingai - jei tas pašaukimas neša prasmę ir naudą. Mano gyvenimo svajonė - ne kad po mirties mane atsimintų, bet kad po manęs pasaulyje būtų bent truputį geriau, negu jei manęs išvis nebūtų buvę.

Knygos ir vietos: Livraria Lello

Iš kelionių dažniausiai parsivežu ne tik įspūdžius, bet ir sveikatos problemas. Kai buvau Maroke, krauju užtvindžiau baseiną prasikirtusi kojos pirštą. Tailande vėl prasikirtau tą patį pirštą, be to, pargriuvusi šlapiame uoste įsitaisiau randą ant rankos. Šį sekmadienį grįždama iš Portugalijos lauktuvių su savim atsiskraidinau tris šašus ant rankos ir baisią savijautą, kuri pasibaigė skambučiu greitajai, lovos režimu ir antibiotikais. Ar man jau reiktų suprasti užuominą? :)
Kaip bebūtų, prieš savaitę viešėdama Porte aplankiau visų knygų graužikų svajonę - knygyną "Lello". Ši vieta veikia jau virš 100 metų ir per visą tą laiką buvo knygos žmonių traukos centras. Porte gyvendama čia lankėsi ir J. K. Rowling, todėl Hogwartso biblioteka yra įkvėpta būtent Livraria Lello.
Kad apsilankytum knygyne, turi atskiroje parduotuvėlėje įsigyti 4 eurų bilietą, kuris vėliau gali būti panaudotas kaip dalis pirkinio vertės.
Atsiprašau, nuotraukos nėra pačios kokybiškiausios, bet užtai emocijos buvo nuostabios! 

Patrick Suskind "Kvepalai. Vieno žudiko istorija"

Prieš gerą dešimtį metų žiūrėjau tada dar visai šviežią "Perfume: The Story of a Murderer" filmą. Iki šiol jis mano atmintyje labai gyvas ir įspūdžiai neišblukę net tokį ilgą laiko tarpą - su filmais įprastai taip nebūna. Vis dar detaliai atsimenu scenas iš ypatingųjų kvepalų distiliavimo proceso, o "angelo" scena išvis turbūt viena iš labiausiai įsirėžusių į smegenis filmų scenų ever.


Algirdas Toliatas "Žmogaus ir Dievo metai"

Parvažiavusi iš atostogų, kur skaičiau tikrai ne paties rimčiausio turinio knygas, tikrai pajaučiau poreikį imtis kažko dvasingesnio. Aš nesu iš tų, kurie skaito tik didelę išliekamąją vertę turinčias knygas, toli gražu :), nes man literatūra yra ne tik būdas praturtinti savo vidų, bet ir laisvalaikio praleidimo forma. Tai nespjaunu ir į šlamštą, bet viskame turi būti balansas. Todėl po E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" jau taip, taaaip norėjosi kažko prasmingo. O knygyne besikuisdama kaip tik užmačiau A. Toliato "Žmogaus ir Dievo metus".


E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių"/"Fifty Shades of Grey"

Visas pasaulis apie "Fifty Shades of Grey" kalbėjo prieš 6 metus, tuo tarpu aš visą tą laiką iki dabar į ją įtariai žvairavau. Taip dažnai nutinka, dėl to ir tarp mano perskaitytų knygų, ir tarp peržiūrėtų filmų dažnai nebūna tų, kurias(-uos) skaitė ar matė visi. Aš, pavyzdžiui, iki šiol nesu mačiusi "Matricos". Taip buvo ir su populiariuoju erotiniu romanu. Bet paskutiniu metu knietėjo įsitikinti, ar mano nusistatymas prieš šią knygą yra teisingas, todėl skaityklėje buvau ją įsimetusi jeigu ką. Tai pasiteisino skrendant iš Tailando, kai turėjau prastumti 13 valandų lėktuve, tad nutariau, kad "Fifty Shades" per tą laiką tikrai spėsiu įveikt, o ir nuobodžios valandos praeis greičiau.

Apie "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" siužetą nepasakosiu net trumpai, nes neabejoju, kad šios knygos turinį visi puikiai žino, tad neaušinsiu burnos. Nekalbėsiu ir apie akivaizdžius dalykus - to siužeto nebuvimą, visiškai plokščią kalbą, tūkstančius kartų pasikartojančius išsireiškimus, net ir apie tai, kokie lėkšti ir vienpusiai veikėjai, matyt, kalbėti neverta.

Šį kartą kalbėsiu tik apie moralinę knygos pusę.

Leigh Bardugo "Šturmas ir audra"/"Siege and Storm"

Iš savo egzotinio sapno grįžau jau prieš daugiau nei mėnesį, o knygos, perskaitytos atostogų metu, dar neaprašytos net dvi. Betvarkė :). Bet čia tai mugė pasitaikė, tai šiaip neprisėdau prie tiklaraščio, taip ir prabėgo nepastebėtai laikas. O rodos, kad prieš kelias dienas sėdėjau Lopburi traukinių stoty, bandžiau nenumirti iš karščio, ir pabaiginėjau Leigh Bardugo "Šturmą ir audrą".

Knygų mugė 2017 / mano įspūdžiai

Jau per visur labai plačiai nuskambėjo pasakojimai apie Knygų mugę ir visi matyt Instagrame prisižiūrėjom nuotraukų su nuolaidinių knygų krūvom, bet turbūt tinklaraštyje apie knygas visai vieta ir mano pačios įspūdžiams. Kokie jie?

Buvau nusprendusi mugę aplankyt penktadienį po darbo ir reikalų. Labai norėjau spėti į Algirdo Toliato "Žmogaus ir Dievo metai" pristatymą. Lėkiau dar į Panoramą, tuomet užtrukau pietaudama, todėl visai paskutinę minutę įšokau į autobusą, kuris pagal appsą turėjo mane paleisti kažkur netoli Litexpo. Galvojau, na, kaip visuomet - Laisvės prospekte. Nu kur tau... Išlipau kažkur Lazdynų vidury, įsijungiau navigaciją ir pasiryžau parodų rūmus rast varydama kiemais, nes vis tiek kažkur čia netoli. Tai beieškodama mugės kažkaip atsidūriau miške.


Iki pristatymo 20 minučių, o aš varau tešlinais takeliais ir galvoju - nu tai kaip čia dabar man tą mugę rast... Kažkaip vistik sugebėjau, ir moviau tiesiai į konferencijų salę, kur visa sukaitusi prisėdau ant kone vienintelės likusios laisvos kėdės lygiai 17:00 :).

Algirdo Toliato knygos, kuri buvo pristatoma, turinys - visiškai religinis, todėl vaizdas salėje mane ir nustebino, ir nudžiugino. Konferencijų salė, kuri Litexpo yra antra pagal dydį, buvo pilna. Kad ir kaip liūdnai skambėtų, to nesitikėjau, nes dažnai susiduriu su tikėjimo nuvertinimu arba nustūmimu į kelisdešimtą planą, tad penktadienio vakarą vykęs kunigo pamokslų rinkinio pristatymas mano galvoje neatrodė būsiąs toks populiarus, kad ir kaip pati norėjau jame dalyvauti :). Tad tas pilnutėlės salės vaizdas, populiarių žiniasklaidos atstovų dalyvavimas (pokalbį vedė ir jame dalyvavo E. Jakilaitis, R. Valatka, M. Garbačiauskaitė-Budrienė) man buvo džiugus ženklas, kad religija mūsų intelektualioje visuomenės dalyje tikrai nėra tabu, priešingai.


Galiu pasidžiaugti, kad kaip ir pati Algirdo Toliato knyga "Žmogaus ir Dievo metai", renginys buvo itin šviesus, šiltas, džiugus. Buvo labai gera klausytis pozityvių pokalbių apie pamokslų rinkinį, patį knygos autorių, tikėjimą. Akivaizdžiai mėgavosi ir visa publika - salė daug šypsojosi ir juokėsi. Pasakodamas apie knygos gimimą, kunigas vis pabrėžė, kad išleisti knygą nebuvo kažkoks jo tikslas. Kaip jis pats sakė - "Aš netrukdžiau tai knygai atsirasti". Tai labai jaučiasi - dabar pati baiginėju "Žmogaus ir Dievo metų" paskutiniuosius puslapius, ir skaitant lydi toks pat pojūtis, kaip ir klausantis A. Toliato - jis dėsto mintis labai gyvai, organiškai, kartais net pamesdamas mintį... Taip nerašytojiškai gerąja šio žodžio prasme :). R. Valatka apie knygą atsiliepė, jog joje randame ne tiek pamokslus, kiek pašnekesius - kartais su savimi, kartais su tikinčiaisiais. Taip ir jautiesi - tarsi pokalbyje, kur mažiausia pamokslavimo. Ne veltui taip - pats A. Toliatas teigia, kad jo tikslas nėra kritikuoti ar rodyti žmonėms, kur kokia blogybė, bet dalintis tuo, kas kelia džiaugsmą, žiūrėti į žmogų ne tokį, koks jis yra, bet koks jis Gali būti.

Po labai džiaugsmingos įžangos į knygų mugę pasilikau salėje iš kart po pirmojo pristatymo klausytis antrojo - Ryčio Zemkausko ir Vytauto Landsbergio "Bus geriau". Čia jau nieko netikėto, bet salė vėl buvo pilnutėlė :). Man labai smagu, kad žmonės tikrai mėgaujasi ne tik knygų pirkimu, bet ir visapusiu dalyvavimu ne turguje, o kultūriniame renginyje. Negaliu labai pasidžiaugti, kad šis pristatymas sukėlė tiek pat šiltų emocijų, kaip A. Toliato knygos, deja. Man rodos, kad ir publika jautėsi nelabai jaukiai, o gal čia tik aš? :) Renginys vyko R. Zemkausko klausimų - V. Landsbergio atsakymų forma. Truputį kalbėjosi jiedu apie knygą, truputį - apie profesoriaus gyvenimą ir asmenybę, truputį - apie Lietuvą. Taip pat ir apie dabartinę V. Landsbergio gyvenimo temą - Astravą. Kad ir kaip gerbčiau šias dvi asmenybes, paskutiniu metu jaučiu, kad profesoriaus klausytis man darosi kiek nelengva. Žinau, kad jo būdas yra grūmoti kumščiu, gal net pamokslaujant priekaištauti, tačiau tokioje šventėje, kaip Knygų mugė, norėjosi kažko šviesesnio. O ypatingai po pirmojo pozityvaus ir šviesaus pristatymo.


Daugiau po renginius nusprendžiau nebebėgioti, tik pasivaikščioti po leidyklų stendus, pasižvalgyti kažko, ką tikrai norėtųsi įsigyti. Bet kadangi iš namų atsitempiau savo knygos egzempliorių, pirmasis taškas buvo Tyto albos stendas, kur A. Toliatas bendravo su skaitytojais. Laimikis - skanus raudonskruostis obuolys, knygos skirtukas ir autoriaus autografas.


O toliau - jau dairytis, kur padėti pinigus :). Šiemet nusprendžiau neišlaidauti, buvau knygoms numačiusi nedidelę pinigų sumą, tačiau savo limito net nepasiekiau. Nors leidyklos žadėjo geras nuolaidas, pastebėjau, kad geresnių kainų matau akcijų metu knygynuose ar internete. Todėl įsigijau tik šviežiai į lietuvių kalbą išverstą "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" (ko jūs dar tikėjotės? Aš tikrai neketinau susilaikyti) ir Beatos Nicholson naująją receptų knygą. Šis pirkinys mane pačią kiek nustebino, nes niekuomet nepirkau jos knygų, bet šios idėja ir struktūra man labai patiko - knyga sudaryta kaip dviejų savaičių mitybos planas su apskaičiuotomis kalorijomis, pirkinių krepšeliais, tiksliais paskaičiavimais ir tikrai paprastais receptais. Tikrai tinka mano gyvenimo būdui, tad nusprendžiau nepagailėti keleto eurų.


Ir viskas, žinokit. Tiek tų laimikių. Na, dar galime įskaičiuoti ir tuos senus pažįstamus, klasiokus, kolegas, bičiulius, kurių vistik nepavyko išvengti, kad ir kaip bandžiau spoksoti į telefono ekraną apsimesdama, kad rašau smsą :). Jei rimtai, tai nelabai mėgstu aš tų small talk, bet tokiuose renginiuose ir žmones sutikti smagiau, nes tai būna tie, su kuriais bent pasikalbėti įdomu.

Aš tikrai džiaugiuosi, kad toks reiškinys, kaip Knygų mugė, egzistuoja. Kaip sakė Lolita Varanavičienė viename interviu, žmonių gausa tik parodo gan skurdų Lietuvos kultūrinį gyvenimą, nes neturime iš ko rinktis, tad į tokias šventes bėgam kaip išprotėję. Bet kaip gerai, kad turime kur susirinkti. Turime ką išgirsti, pamatyti, su kuo pasitrinti šonais, pasistumdyti prie stendų, o galiausiai - ką paskaityti.

Kas šiemet įdomaus Knygų mugėje?

Į magišką Knygų mugės pasaulį pirmą kartą papuoliau dar besimokydama vidurinėje, kokioje šeštoje klasėje. Pasikvietė mane joje apsilankyti klasiokė Marija. Tada dar visai mažos pyplės buvom. Kiek pamenu, tada iš mugės išsinešėm po keletą knygų. Metams bėgant tų knygų skaičius vis augo, iki kol iš Litexpo jau išsitempdavau pilnus maišus :). Studijų metais mugėje vis teko ir pasidarbuot - pirmame kurse - savo fakulteto, antrame - kažkokio elektroninių vadovėlių projekto, o paskutiniame kurse - Sofoklio stende.

Tais laikais dar buvau kieta pana su rožiniais plaukais :))

Francine Jay "Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas"/"The Joy of Less: A Minimalist Living Guide"

Nenoriu pasakyti, kad esu materialistė, tikrai ne :), bet kiek save pamenu, man visada patiko pirkti ir turėti. Man teikia džiaugsmą gražūs daiktai, nauja technika, nebandyti produktai. Netgi, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, man labai malonus pats pirkimo procesas. Deja, tokios savybės formuoja nekokius įpročius - apytuštę banko sąskaitą įpusėjus mėnesiui ir galybe daiktų apkraustytus namus. Bet ilgainiui pradėjau pastebėti, kad tai mane ėmė erzinti - tiek tas besaikis ir dažnai aklas pirkimas, tiek pilnos spintos, lentynos ir stalčiai. Prieš keletą metų ėmiausi pokyčių savo erdvėje ir aplinkoje. Pradėjau nuo drabužių - padariau tikrai didelį (gal keturi dideli šiukšlių maišai ir du dideli Maximos maišai) drabužių valymą - atrinkau tai, ko nebenešioju arba kas nebepatinka, ir išvežiau visa tai labdarai. Kartoju tokį spintos atnaujinimą kas pusmetį - pajautusi, ką reiškia turėti tik tai, ką nešioji, supratau, jog tai išlaisvina. Nesustojau ties rūbais - taip pat pramėtau ir kosmetiką, aksesuarus, batus, rankines, papuošalus. Žodžiu, po truputį į mano materialistišką pasaulį pirmuosius žingsnius žengė minimalizmas, nors prieš tuos kelis metus tokio pavadinimo net nebuvau girdėjusi :).

Minimalizmas dabar yra gan didelis trendas. Apie tai kalba kone visi. Žinoma, literatūros ypač pastaraisiais metais šia tema taip pat atsirado nemažai. Malonu, kad Lietuvoje jos irgi gauname paskaityti! Viena iš tokių mūsų knygynuose pernai pasirodė Francine Jay knyga "Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas". 

Zoe Sugg "Girl Online Going Solo"

Turiu tokią kvailą madą - net jeigu pirma ar antra serijos knyga man nepatiko, greičiausiai skaitysiu ir trečią, na, kol sužinosiu, kaip ten viskas pasibaigė. Sąmoningai suprantu, kad jei jau pasidariau išvadas, jog toliau tęsti neverta, kažkas viduj man šnabžda raginimus perskaityti paskutinę dalį. Taip buvo ir su Zoe Sugg knygų serija "Girl Online". Pirmąją ir antrąją dalį jau išleido Baltos lankos, manau, netruks pasirodyti ir trečioji. O aš ją originalo kalba įsimečiau į savo skaityklę prieš skrisdama atostogų, kad būtų vienas iš variantų gulėjimui po palme arba tokioms progoms, kai norėsis visiškai pramoginio, lėkšto ir lengvo turinio knygos.


Laurent Gounelle "Žmogus, kuris norėjo būti laimingas"


Man vis dar nenusibodo gauti knygas dovanų. Po to, kai prieš kiek daugiau nei metus nusipirkau Kindle, vis rečiau pati save palepinu popierine knyga. Čia, matyt, manyje netikėtai gimsta maaažos, dar visai kuklios minimalizmo užuomazgos. Apie tai, beje, irgi visai greit rašysiu tinklaraštyje! ;)

"Žmogus, kuris norėjo būti laimingas" per kalėdinį kolegių susibūrimą gavau dovanų nuo bendradarbės Inesos. Ji sakė, kad mano tinklaraštis šiek tiek padėjo apsispręsti dėl to, ką man nupirkti. Praktinė rašymo čia nauda, cha cha :). Kadangi knyga tokia visai nedidukė, į ją kibti susiruošiau kur kas anksčiau, nei į kitą per Kalėdas gautą - "Iliadą ir Odisėją" man padovanojo tėtis, bet ji į mane vis dar gąsdinančiai žiūri nuo stalelio prie lovos. Imtis 1008 puslapių tikrai reikia ryžto!

Oliver Polak "Man galima, aš žydas" + gimtadienio dovanos!

"Pirmąjį megztuką su garsios firmos ženklu įsigijau praėjus lygiai septyneriems metams, grįždamas iš žiemos atostogų Zėfelde. Trumpai sustojome Miunchene, kur ieškojau firmos Lonsdale džemperio, matyto vienoje parduotuvėje Face. Paaiškinau mamai, kad Lonsdale nėra joks firmos ženklas - priešingai, tai buvo vienos bokso studijos pavadinimas, ir galiausiai, jai leidus, iš savo Chanukos pinigų įsigijau juodą megztinį, ant kurio puikavosi kraujo raudonumo užrašas Lonsdale. Mama dar nupirko porą juodų Dr. Martenso firmos batų, nes jie atrodė neįtikėtinai tvirti bei praktiški.
Kas bent truputėlį išmano madas, ypač politinių grupuočių stilius, puikiai žino: į Miuncheną atvykau kaip žydas iš mažo miestelio, o išvykau kaip puikiai apsirengęs neonacis."


Nepulsiu visų sveikinti su naujaisiais metais, nes ir tos šventės jau iš galvos spėjo išgaruot... Bet užtai pirmoji šiemet perskaityta knyga išsirinkta draugų lentynoje būtent naujųjų naktį :). Man patinka taip kartais pasiknaisioti po svetimus turtus ir pasigriebti ką nors neskaityto. O apie "Man galima, aš žydas" esu girdėjusi ir skaičiusi tikrai nemažai gero. Tad ir pabandžiau. Įspūdžiai įvairūs :))