Patrick Suskind "Kvepalai. Vieno žudiko istorija"

Prieš gerą dešimtį metų žiūrėjau tada dar visai šviežią "Perfume: The Story of a Murderer" filmą. Iki šiol jis mano atmintyje labai gyvas ir įspūdžiai neišblukę net tokį ilgą laiko tarpą - su filmais įprastai taip nebūna. Vis dar detaliai atsimenu scenas iš ypatingųjų kvepalų distiliavimo proceso, o "angelo" scena išvis turbūt viena iš labiausiai įsirėžusių į smegenis filmų scenų ever.


Po filmo peržiūros nuolat galvojau apie tai, kad reikėtų perskaityti ir knygą. Ilgai galvojau :), ir pagaliau prieš keletą savaičių prisiruošiau. Ir tikrai džiaugiuosi, kad nebedelsiau dar ilgiau.

Patricko Suskindo "Kvepalai" jau tapo klasika, nors pirmą kartą pasirodė ne taip jau seniai - 1985-aisiais. 18 amžius, Paryžius. Turguje gimęs ir motinos iškart į atliekų krūvą nusibaigti išmestas berniukas, vėliau pavadintas Žanu Batistu Grenuju, turi fenomenalią uoslę - jo nosis geba atskirti, o smegenys - įsiminti kiekvieną nors kartą užuostą kvapą. Dar daugiau - pats Grenujis yra išties keistas, labai atstumiantis, visiškai nesocialus ir... pats neturi jokio žmogiško kvapo. Kvapai tampa ne tiesiog aistra, bet visu šio žmogaus pasauliu. Kovodamas už būvį jis įsitaiso mokytis ir dirbti pas vieną žymiausių Paryžiaus parfumerių ir išmoksta šio amato, nes jo galvoje yra tik vienas tikslas - išgauti tobulą kvapą.

Jei jūs labai mylite estetiką, šios knygos nesiūlau skaityti. Čia grožio nėra. Priešingai - daug purvo, dvoko ir šlykštynių. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tai knyga, teigiama prasme žadinanti pojūčius. Tai, kaip Patrick Suskind aprašo kvapus (o tai jis daro kone kas antrame sakinyje), yra kažkas neįtikėtino. Skaitydama, pavyzdžiui, apie mažo šuniuko kailio kvapą aš jį jaučiau kone fiziškai. Ką išgyvena "Kvepalų" skaitytojas, yra tikra pojūčių fiesta, dėl šito nėra abejonių. Visuomet labai vertinu autoriaus gebėjimą įtikinti. Jei kuriamas naujas pasaulis, jis turi būti pavaizduotas taip, kad patikėčiau jo egzistavimu. Na, o jei kūrėjas aprašo egzistuojančius dalykus, nieko negali būti geriau, nei galėti kone fiziškai tai jausti, paliesti, užuosti. Suskindai, tu genijus!

Pati istorija yra visiškai nemaloni, atstumianti, bet taip užkabinanti, kad tas visai neilgas romanas akyse valgosi. Kažkaip pamiršti nekęsti žmogaus, kuris, akivaizdu, yra psichinis serijinis žudikas. Kartais jam atliekant protu nesuvokiamus nusikaltimus net sulaikydavau kvapą - "kad tik jo neužtiktų". O tai - dar vienas kokybės bruožas.

Skaitykit!!! Neabejoju, kad dauguma tą jau padarė (aš, kaip visuomet, su kultiniais kūriniais vėluoju), bet tie, kas dar neturėjo progos, nelaukit! Ypač, kai romanas nuostabiai perleistas Pegaso kolekcijoje. Apie knygą oficialiai čia.


PS: ir filmą labai rekomenduoju. Reikės dar kartą pakartot ir man. Ben Whishaw pasirodymas ekranizacijoje yra nerealus. Na, šitas aktorius ir šiaip turi daug mano simpatijų daugelyje savo sukurtų personažų.

Komentarų nėra