Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"/"When Breath Becomes Air"

Jau baigdama mokyklą pavydėjau tiems, kurie tiksliai žinojo, ko nori iš gyvenimo - ką veikti, kuo būti. Klausimas, kur save matau po 5 metų, man visuomet buvo (ir yra) neatsakomas. Pergyvenu dėl to, rodos, jau turėčiau turėti planą ar viziją, bet, nors ir visuomet laikiau save gan protinga, veikiausiai mažokai save pažįstu, todėl esu toks besiblaškantis paukštelis. Nieko nepadarysi, lieka išnaudoti gyvenimo atsiunčiamas galimybes, vis dar bandyti suvokti save ir tikėtis, kad kažkas iš to išeis :). Tačiau su susižavėjimu žiūriu į žmones, kurie turi savo pašaukimą, ir ypatingai - jei tas pašaukimas neša prasmę ir naudą. Mano gyvenimo svajonė - ne kad po mirties mane atsimintų, bet kad po manęs pasaulyje būtų bent truputį geriau, negu jei manęs išvis nebūtų buvę.

Autobiografiją "Įkvėpti tylą" parašė būtent toks žmogus, kuris turėjo netgi du labai aiškius pašaukimus - literatūrą ir mediciną. Paul Kalanithi buvo (deja, jau būtuoju laiku) neurochirurgas, paskyręs savo gyvenimą sunkiausių pacientų gydymui, užlipęs į savo srities aukštumas, už pasiekimus apdovanotas aukščiausiu Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimu, kenčiantiems negailėjęs jėgų ir laiko. Maždaug taip aš matau žmogaus gyvenimo prasmės išsipildymą aukščiausiame taške - atiduoti save kitiems ir dėl kitų. Ir dėl to skaudžiausia ir liūdniausia skaityti šią autobiografiją, kuri buvo parašyta Paului sužinojus, jog jis serga ketvirtos stadijos plaučių vėžiu. Literatūra buvo dar viena autoriaus gyvenimo meilė, todėl prieš mirtį, kuri jo atveju buvo tik laiko klausimas, jis ir kitaip įprasmino save - rašydamas.

Autobiografijoje P. Kalanithi kalba be galo jautriai ir tiesiai. Čia nėra vengimo kalbėti apie skaudulius ir baimes. Bet taip pat nėra nereikalingo kuklumo. Atrodo, mirties akivaizdoje šis žmogus atsistojo prieš save visiškai atvirai. Jis rašo ir apie savo jaunystę, pirmuosius žingsius link meilės literatūrai, apie apsisprendimus, savo kaip mediko kelią link profesionalumo ir aukščiausių rezultatų, apie gyvenimą sužinojus, jog liga jį pradėjo graužti. Kalba ir apie savo kaip ligonio kelią, apie bandymą stotis ant kojų, grįžti prie neurochirurgijos, apie apsisprendimus turėti vaiką ir mirus palikti savo žmoną su mažu vaiku ant rankų... Čia ir randi tą grynumą - filosofiją, skausmą, susitaikymą, išmintį. Nenutuokiu, kaip tai galėtų nepaliesti.

Šio žmogaus istorija man yra idealus gyvenimo neteisybės pavyzdys. Tiek savyje turėjęs ir tiek savęs išdalinęs kitiems, Paul Kalanithi mirė būdamas 38 metų, deja, nespėjęs pabaigti pradėtos autobiografijos. Už jį tai padarė jo žmona. Knygos pabaiga, parašyta mylimos moters, buvo vienas liūdniausių ir gražiausių mano skaitytų dalykų. Tai, kaip ji kalba apie savo mirusį mylimąjį, yra tikrų tikriausia ir graudžiausia meilės ir gedulo išraiška. 

Skaičiau ir verkiau, skaičiau ir mąsčiau apie savo buvimo prasmę, apie gyvenimą, kuris visuomet per trumpas, skaičiau ir žavėjausi.

Labai linkiu visiems perskaityti "Įkvėpti tylą".

Išleido "Baltos lankos", leidyklos aprašymas čia.

Komentarų nėra