Rokas Flick "Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius"

Kas mane bent kiek geriau pažįsta, žino mano nepamainomą meilę Baltijos jūrai. Mane ji traukia labai labai stipriai, ir metai būtų gerokai liūdni, jei bent kartą ar du nenuvykčiau pakvėpuot tuo visai kitu oru. Ir ne dėl jodo sudėtyje, ir net ne dėl saulės ir vėjo kvapo, o dėl kažkokio laisvės ir didelio džiaugsmo pojūčio.

Knygų klubui eilinį kartą paskelbus kažkokią per-daug-gerą-kad-nepasinaudotum akciją netyčia radau Roko Flick „Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius“, ji iškart keliavo į mano pirkinių krepšelį. Nesvarbu, kad knygos įvertinimas nespindėjo aukščiausiu balu, galvojau – ką jūs suprantat. Mano galvoje pavadinimas, krašto istorija, kuršiai, jūra – visa tai nuskambėjo labai labai romantiškai ir paslaptingai. Deja, bet pradėjus skaityti teko nuliūsti. Tuojau jums papasakosiu, kodėl. Nors prieš tai pasikalbėkime apie romano autorių ir siužetą.


Ruta Sepetys "Druska jūrai"

Prieš keletą dienų Facebook'as išmetė pranešimą, kad metai atgal pasidalinau savo tinklaraščio įrašu apie Ruta Sepetys knygą "Tarp pilkų debesų". O mano galvoje esančioje knygų eilėje į blogą kaip tik laukia "Druska jūrai", antroji knyga, kurią paėmiau į rankas iš šios autorės kūrybos. Šiandien atsiverčiau įrašą apie "Tarp pilkų debesų", kad trumpai prisiminčiau, ką tada mąsčiau, ir nemaloniai nustebau - kaip tik tada kalbėjau apie tai, kaip esu mažoje emocinėje duobėje, kaip man sunku pripažinti, kad kažko nemoku, kad ne viskas einasi sklandžiai, kaip buvau kažkada pratusi. Tai žinot, gyvenimas, pasirodo, tikrai ratais vaikšto - šiandien vėl rašau apie autorės knygą ir vėl jaučiuosi taip pat, prislėgta, nes pasitikėjimas savimi išgyvena nedidukę krizę. Užtai sugrįžusi į tą down momentą galiu prisiminti, kad ratas tuoj apsisuks ir po truputį grįšiu į gerą savijautą.

Grįžkime prie knygos.