Ruta Sepetys "Druska jūrai"

Prieš keletą dienų Facebook'as išmetė pranešimą, kad metai atgal pasidalinau savo tinklaraščio įrašu apie Ruta Sepetys knygą "Tarp pilkų debesų". O mano galvoje esančioje knygų eilėje į blogą kaip tik laukia "Druska jūrai", antroji knyga, kurią paėmiau į rankas iš šios autorės kūrybos. Šiandien atsiverčiau įrašą apie "Tarp pilkų debesų", kad trumpai prisiminčiau, ką tada mąsčiau, ir nemaloniai nustebau - kaip tik tada kalbėjau apie tai, kaip esu mažoje emocinėje duobėje, kaip man sunku pripažinti, kad kažko nemoku, kad ne viskas einasi sklandžiai, kaip buvau kažkada pratusi. Tai žinot, gyvenimas, pasirodo, tikrai ratais vaikšto - šiandien vėl rašau apie autorės knygą ir vėl jaučiuosi taip pat, prislėgta, nes pasitikėjimas savimi išgyvena nedidukę krizę. Užtai sugrįžusi į tą down momentą galiu prisiminti, kad ratas tuoj apsisuks ir po truputį grįšiu į gerą savijautą.

Grįžkime prie knygos.


O knyga stipri. Tokia net išmušanti iš stabilių emocijų, priverčianti drebėti iš šalčio, jaudintis ir gniaužti kumščius kartu su veikėjais. Mane istorijos pagauna greitai, netgi prastos, dėl to dažnai tenka sau tyliai gėdytis, kad, pavyzdžiui, esu peržiūrėjusi visas "Vampyrų dienoraščių" serijas. Dukart. Bet "Druska jūrai" istorija tikrai ypatinga. Tikiu, kad ne tik mane taip pritraukė. O ir mano mylimo Goodreads Choice Awards 2016 metais šis romanas buvo išrinktas kaip geriausia young adult knyga. Akivaizdu - skaitytojai ją pamilo.

Per romaną bėgame keturių veikėjų akimis - lenkaitės Emilijos, prūso Floriano, vokiečio Alfredo ir lietuvaitės Joanos, kuri, beje, yra pagrindinės "Tarp pilkų debesų" veikėjos Linos pusseserė. Taip šios knygos truputį persidengia - merginos viena kitą turi mintyse ir abiejose knygose viena kitą ne kartą pamini. Taigi, 1945 metai, II pasaulinis karas, keturi jaunuoliai su visiškai skirtingomis gyvenimo dramomis, skirtingais likimais turi vieną bendrą tikslą - papulti į pabėgelių laivą, kuris iš Gotenhafeno uosto, Prūsijos, išplukdo nuo sovietų kariuomenės besitraukiančius vokiečių karius ir kartu - nuo smurto bėgančius civilius. Ne visi, norintys išplaukti, tam turės galimybę - likusieji pasmerkti karo baisybėms. Šiame tragiškame chaose netikėtai ir persipina keturių jaunų žmonių - Emilijos, Floriano, Alfredo ir Joanos istorijos.

Daugiau apie patį siužetą pasakoti nelabai norisi. Paliksiu jums saldainį popierėlyje, teks išsivynioti :).

Nežinau, kodėl, bet istorinių romanų daug neskaitau. Man vis širdis prie fantasy krypsta. Bet kai tik paimu kažką tokio į rankas, norisi nesustoti. Būtinai turiu paminėti, kad šis romanas parašytas remiantis tikrais istoriniais faktais. Asmeniškai aš jų nežinojau, o gal žinojau, bet pamiršau taip, kad skaitydama jaučiausi lyg tai girdėčiau pirmą kartą. Taigi, tas realybės pojūtis, žinojimas, kad gal ne Joana ir Florianas, gal kokia Gražina ir Gustavas, o gal Sofija, bet tikri, gyvi žmonės tokius dalykus, emocijas, tokią dramą tikrai išgyveno - tai pakelia skaitymą į visiškai naują lygmenį. Gal dėl to ir negali atitrūkti.

Ir dar viena priežastis tam - mano matyt mėgstamiausia tema aptariant knygas - veikėjai. Kaip man patiko jų vystymas! Ruta tikrai talentingai, po truputuką lupo veikėjų asmenybių sluoksnius, atskleisdama vis naujų savybių, bruožų, kartais - detalių apie jų gyvenimus. Nejučia nepaprastai susitapatini su tais vargšais žmonėmis ir kartu norisi tykiai verkti iš jų skausmo. Vienintelis Alfredas man liko tas, kurio nepavyko "pačiupinėti" iš vidaus - niekaip nesusiklijavau su juo. Bet net ir jis buvo sukurtas labai talentingai, ir tikrai juo patikėjau.

Nors skaičiau knygą prieš kone 3 mėnesius, vėl prie jos sugrįžusi pagavau tas emocijas. Tikrai rekomenduoju perskaityti - greičiausiai sužinosite tam tikrų II pasaulinio karo istorijos momentų, apie kuriuos plačiai nekalbama, greičiausiai labai liūdėsite, pamilsite Joaną, verksite už Emiliją, žavėsitės Florianu, nekęsite Alfredo... Tokį skaitymą aš vadinu ne knygos skaitymu, bet gyvenimu joje.

Priminsiu - Ruta Sepetys yra Amerikos lietuvė. Ją su Lietuva sieja šaknys ir kilmė, tačiau pati gimė, augo, gyvena ir kuria JAV. Rutos šeima išgyveno II pasaulinio karo dramas, dėl to ši tematika jai labai artima ir brangi. Ruta menkai žinomą mažos Lietuvėlės istoriją pasakoja visam pasauliui, dėl to turime būti jai labai dėkingi. Aš esu.

Lietuviškai "Druską jūrai" išleido "Alma littera", oficialiai čia.

Komentarų nėra